Lendrūnas Karl Förster

Tai gana nereiklus augalas (idealiai tinka pradedantiesiems), kuriam tinka sausos arba vidutiniškai drėgnos vietos. Pasodinę daigus, palaikykite dirvą lengvai drėgną, kad augalas gerai įsišaknytų. Vyresni ir gerai prigiję augalai be vargo ištveria ilgesnius vasaros sausros laikotarpius. Tikrai venkite perlaistymo, kuris gali sukelti šaknų puvimą.

Žydėjimo metu lendrūnė pasiekia įspūdingą 80–130 cm aukštį. Idealus atstumas tarp augalų sodinant yra 50 cm. Jei planuojate masyvų sodinimą, numatykite 4 daigus vienam kvadratiniam metrui. Taip augalai turės pakankamai vietos augti ir greitai sukurs vientisą, ritmiškai suplanuotą erdvę.

Augalas yra visiškai atsparus šalčiui ir patikimai ištveria iki -23 °C temperatūrą (priklauso 6a zonai). Žiemai jam nereikia jokios specialios apsaugos, pavyzdžiui, dengimo eglišakėmis ar agroplėvele. Priešingai, labai rekomenduojame palikti sausus stiebus su žiedynais nenupjautus per visą žiemą. Jie sukuria nuostabų žiemos efektą, ypač kai juos padengia šalna ar sniegas, be to, tuščiaviduriai stiebai veikia kaip natūrali šaknų apsauga nuo peršalimo.

Lendrūnė pradeda augti labai anksti pavasarį, todėl su jos genėjimu negalima delsti. Nupjaukite visą kerą visai prie žemės (maždaug 5–10 cm aukštyje). Geriausias laikas pavasariniam genėjimui – vėliausiai vasario ir kovo sandūroje, dar prieš pradedant dygti naujiems žaliems ūgliams, kad netyčia jų nepažeistumėte.

Ne, lendrūnė yra labai kukli ilgaamžė daugiametė žolė, kuriai natūraliai nereikia daug maistinių medžiagų. Perteklinis tręšimas (ypač sintetinėmis trąšomis, kuriose gausu azoto) sukelia per vešlų, bet nenatūraliai silpną stiebų augimą, todėl jie nesugeba išlaikyti formos ir linksta. Pavasarį augalui visiškai pakanka įberti šiek tiek brandaus komposto, kad paskatintumėte pavasarinį augimą. Jokių specialių cheminių trąšų tikrai nereikia.

Turime jums puikių naujienų! Lendrūnė 'Karl Foerster' yra neįtikėtinai atspari daugiametė žolė, kurios praktiškai nepuola jokios įprastos ligos ar kenkėjai. Tai idealus pasirinkimas tiems, kurie ieško gražaus, bet visiškai priežiūros nereikalaujančio augalo, kurio nereikia purkšti chemikalais.

Lendrūnė mėgsta visiškai saulėtas vietas. Pavėsyje ar pusiau pavėsyje jos kerai gali pradėti retėti ir linkti prie žemės. Dirva turėtų būti priemolio arba smėlinga ir, svarbiausia, gerai drenuota. Labai sunki ir nuolat įmirkusi dirva jai netinka.

Jos griežtai vertikalus ir ritmiškas augimas puikiai kontrastuoja su plokštesniais ar rutuliškais augalais. Tai puikus pasirinkimas mišriems daugiamečių augalų gėlynams, pavyzdžiui, šalia ežiažolių (Echinacea), aukštųjų šilokų (Sedum), monardų (Monarda), kraujažolių (Achillea) ar žydinčių krūmų, tokių kaip hortenzijos. Augalas puikiai atrodo ir didesnėse šiuolaikinių sodų grupėse, derinamas su kitomis žemesnėmis žolėmis.

Taip, lendrūnę galite sėkmingai auginti ir didesniuose vazonuose, loveliuose ar loviuose terasose ir balkonuose, kur ji sukuria nuostabų vertikalų akcentą. Tik įsitikinkite, kad vazono dugne yra skylutės vandeniui nutekėti ir kokybiškas drenažo sluoksnis (pvz., keramzitas). Žiemą vazoną rekomenduojama apvynioti džiuto audiniu arba polistirolu, kad šaknys ribotame tūryje be reikalo neperšaltų.

Ne, jums nereikia nerimauti dėl piktžolėtumo ar nepageidaujamo plitimo. Ši veislė auga tvirtais, stačiais kerais ir nesudaro invazinių požeminių šakniastiebių. Be to, tai sterili veislė, o tai reiškia, kad ji nesubrandina dygstančių sėklų ir nesėjasi lysvėje. Augalas visada liks tiksliai ten, kur jį pasodinsite.

Lendrūnė žydi vasaros mėnesiais – dažniausiai nuo birželio iki rugpjūčio. Jos švelnios šluotelės yra labai dekoratyvios ir sezono metu keičia spalvą. Iš pradžių jos būna sidabriškai pilkos su švelniu violetiniu atspalviu, kuris saulėtą vasarą palaipsniui gelsta ir galiausiai įgauna elegantišką smėlio ar auksinę spalvą. Ši smėlio spalva išlieka iki pat žiemos.

Miltuotoji lendrūnė nėra toksiška ar nuodinga žmonėms, šunims, katėms ar kitiems naminiams ir ūkiniams gyvūnams. Todėl ji yra visiškai saugi soduose, kuriuose žaidžia maži vaikai ir aktyvūs augintiniai. Vienintelis nedidelis pavojus yra senesnių džiūstančių lapų kraštai – gyvūnai (ar neatsargus sodininkas) gali lengvai įsipjauti stipriai braukdami per kerą, kaip ir daugumos kitų dekoratyvinių žolių atveju.

Žinoma! Šios veislės žiedynai yra labai populiarūs ir plačiai naudojami floristikoje.

Galite naudoti šviežius žiedynus kaip vasaros puokščių priedą, tačiau jie puikiai tinka ir džiovinimui rudens bei žiemos kompozicijoms. Džiovinimui stiebus geriausia pjauti iškart po žydėjimo, kol jie dar tvirti ir lankstūs, ir pakabinti žiedynais žemyn sausoje, gerai vėdinamoje vietoje.

Kadangi kultivaras 'Karl Förster' nesubrandina daigių sėklų ir natūraliai nepasisėja, jis dauginamas tik vegetatyviniu būdu, t. y. dalijant senesnius, sutankėjusius kerus. Geriausias laikas iškasti ir padalyti didelį kerą (pavyzdžiui, naudojant aštrų kastuvą) – labai anksti pavasarį, dar prieš prasidedant intensyviam augimui. Taip greitai gausite naujų, stiprių sodinukų, kurie išlaikys visas puikias motininio augalo savybes.

Dažniausia augalo svirimo priežastis – saulės šviesos trūkumas. Jei žolė pasodinta pavėsyje, ji praranda savo natūralų vertikalų augimo pobūdį, kerai pradeda silpti, retėti, o stiebai linksta bandydami pasiekti šviesą. Kita priežastis gali būti per daug tręšta dirva (ypač azoto perteklius), kuri paskatina spartų, bet mechaniškai labai silpną augimą, arba nuolat užmirkusi vieta.

Karl Foerster (1874–1970) buvo nepaprastai vertinamas vokiečių sodininkas, selekcininkas ir vizionierius. Jis ypač išgarsėjo pristatydamas daugybę žolių ir paparčių šiuolaikinei sodo architektūrai – jis atkakliai propagavo natūralių, visus metus patrauklių sodų idėją. Šį konkretų lendrūnės kultivarą jis atrado 4-ajame dešimtmetyje Hamburgo botanikos sode. Dėl itin tiesaus augimo ir visiško nereiklumo jis išpopuliarėjo visame pasaulyje. Šio augalo svarbą įrodo ir tai, kad 2001 metais jis gavo prestižinį tarptautinį „Perennial Plant of the Year“ (Metų daugiametis augalas) apdovanojimą.