Plaukuotoji soruolė viridescens

Klientams pristatome jau stiprius ir paaugusius sodinukus, todėl auginimas idealiai tinka net visiškiems pradedantiesiems. Kai tik gausite siuntinį, rekomenduojame augalą iškart atsargiai išpakuoti, gausiai palaistyti ir kuo greičiau persodinti į nuolatinę vietą. Nesvarbu, ar sodinsite į atvirą gruntą, ar į didelį vazoną, nepamirškite išlaikyti rekomenduojamo 80 cm atstumo tarp augalų.

Gausūs žiedynai, primenantys purias šluoteles, pasirodo vasaros pabaigoje, dažniausiai rugpjūčio mėnesį, ir puošia augalą visą rugsėjį iki pat spalio. Veislė 'Viridescens' auginama būtent dėl savo itin patrauklių, tamsių, rudų atspalvių žiedų. Po tikrai šiltos ir saulėtos vasaros augalas jų suformuoja daugybę.

Pašiaušėlis (Pennisetum alopecuroides) 'Viridescens' mėgsta priemolingą, laidžią ir maistinėmis medžiagomis turtingą (humusingą) dirvą. Labai svarbu, kad žemė nesulaikytų drėgmės pertekliaus. Nuolatos įmirkusioje ir sunkioje dirvoje sodinuko šaknys gali labai greitai supūti.

Šiai veislei reikia vidutinio laistymo. Atvirame grunte paprastai pakanka natūralių kritulių, tačiau karštą ir sausą vasarą rekomenduojame augalą reguliariai laistyti tiesiai prie šaknų, kad vanduo nepatektų į kerelio centrą. Tręšimas nėra sudėtingas, pavasarį prie augalo pagrindo visiškai pakanka pridėti šiek tiek perpuvusio komposto. Patarimas: Griežtai venkite perteklinio tręšimo azotu, nes tada augalas užsiaugins ilgus, plonus lapus žydėjimo sąskaita.

Šis augalas yra labai atsparus šalčiui ir patikimai atlaiko net labai stiprų šaltį iki -28,9 °C (5a zona). Tačiau prieš prasidedant šalčiams stiebų jokiu būdu nekirpkite. Pakanka paimti tvirtą sodo virvę ir visą lapų kerą surišti į pundą. Taip sukursite natūralų skėtį, kuris apsaugos augalo centrą nuo perteklinės žiemos drėgmės bei sniego patekimo ir neleis jam supūti.

Žiemai surištą augalą išriškite tik pačioje pavasario pradžioje, dažniausiai kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje, prieš pat pradedant dygti naujiems ūgliams. Tvirtu ir aštriu sodo sekatoriumi nupjaukite visą kerą maždaug 5–10 centimetrų virš žemės paviršiaus. Po to nuo šio pagrindo atžels nauji, sveiki ir stiprūs lapai.

Žinoma, jo išraiškingi rudi, elegantiški ir purūs žiedynai idealiai tinka tiek skynimui į vazas, tiek džiovinimui. Jei norite juos išdžiovinti žiemos dekoracijoms, sodo žirklėmis nukirpkite juos tada, kai jie yra visiškai išsiskleidę, bet dar nebyra. Tada suriškite į mažesnius ryšulėlius ir pakabinkite žemyn galvomis tamsioje, sausoje ir gerai vėdinamoje vietoje.

Norėdami pasiekti geriausių rezultatų, pašiaušėliui rekomenduojame parinkti labai šiltą ir visiškai saulėtą vietą. Nors augalas pakenčia ir pusiau pavėsį, tiesioginiuose saulės spinduliuose jis žydės kur kas gausiau. Saulės šviesa taip pat labai svarbi gražiam geltonam ir žalsvam rudeniniam lapų nuspalvinimui.

Taip, šis kultivaras labai tinka ir yra populiarus auginimui vazonuose ar dekoratyviniuose loveliuose. Tačiau sėkmingam augimui sodinukui būtinas pakankamai erdvus vazonas (bent 15 litrų talpos), kad šaknų gumulas turėtų vietos vystytis. Vazono dugne būtinai įrenkite storą drenažo sluoksnį (pvz., skaldą ar keramzitą), kad vanduo po laistymo galėtų laisvai nutekėti.

Ši specifinė problema yra gana dažna senesnėms dekoratyvinėms žolėms ir labai lengvai išsprendžiama. Jei pašiaušėlis po kelerių metų pamažu praranda gyvybingumą arba pradeda džiūti nuo centro, tai pats geriausias laikas jį atnaujinti. Pavasarį visą nusilpusį kerą atsargiai iškaskite, kastuvu padalinkite į kelias mažesnes sveikas dalis ir jas pasodinkite į šviežią žemę naujoje vietoje.

Jums nereikia baimintis, jūsų augalas greičiausiai yra puikios būklės. Soruolės genetiškai užprogramuotos atželti daug vėliau nei dauguma kitų įprastų sodo augalų; kad saugiai prabustų, joms reikia tikrai šiltų pavasario pabaigos dienų. Kol pradeda formuotis nauji lapai, keras atrodo sudžiūvęs ir nepastebimas. Todėl verta apsišarvuoti kantrybe ir nebandyti augalo be reikalo iškasti klaidingai manant, kad jis neišgyveno žiemos.

Kadangi soruolės (Pennisetum) atželia gana vėlai pavasarį ir iki žydėjimo atrodo gana nepastebimai, jas idealu derinti su pavasarinėmis svogūninėmis gėlėmis. Narcizai ir tulpės, pasodinti aplink, puikiai atgaivins gėlyną ir užpildys pavasarinę tuštumą.

Tikrai ne, soruolė nėra toksiška, ji nėra nuodinga ir nekelia jokio pavojaus sodininkams ar smalsiems naminiams gyvūnams. Jei jūsų augintiniai kartais mėgsta pakramtyti žalius žolės stiebus, dėl šio saugaus augalo virškinimo sutrikimų baimintis nereikia. Nors aplinkai ji nekenksminga, ji nėra skirta žmonių maistui ar kulinariniam apdorojimui.

Suaugęs augalas formuoja labai tvarkingus ir tankius pusrutulio formos kerus. Svyrantys lapai būna šiek tiek žemesni, tačiau didžiausio žydėjimo metu (rugpjūčio–spalio mėn.) augalas kartu su žiedynais pasiekia įspūdingą 60–100 cm aukštį. Suaugęs keras yra gana platus ir vešlus, todėl sodindami grupėmis numatykite bent 80 cm atstumą tarp augalų.

Taip, patikimiausias ir lengviausias būdas dauginti šį daugiametį kultivarą – kerų dalijimas pavasarį, geriausia balandžio–gegužės mėnesiais. Tokiu vegetatyviniu būdu ne tik nemokamai gausite naujų kokybiškų augalų, bet ir būsite visiškai tikri, kad jie išlaikys tas pačias savybes bei nepakartojamą tamsią žiedų spalvą kaip ir motininis augalas.

Soruolės kilusios iš toli, konkrečiai – iš Rytų Azijos, kur laukinėje gamtoje jos auga šviesiuose miškų pakraščiuose ir plačiose pievose. Žiemą jos atrodo itin architektūriškai, kai didžioji sodo dalis „miega“. Nenukirpti ir rudenį tvirtai surišti rudi kerai puikiai išlaiko formą. Kai ant jų užsninga sniegas arba ant stiebų susidaro šerkšnas, vaizdas tampa tiesiog magiškas.

Turime jums puikių žinių! Soruolė yra itin gyvybingas augalas, kuris sveikomis sąlygomis praktiškai neserga jokiomis grybelinėmis ligomis. Be to, ją natūraliai aplenkia ir įprasti sodo kenkėjai, tokie kaip amarai, voratinklinės erkutės ar vikšrai. Priežiūrai neprireiks jokių cheminių purškalų ar specialių trąšų.