Tulpė Apricot Parrot

Veislės „Apricot Parrot“ žiedai siūlo kvapą gniaužiantį spalvų žaismą. Balandžio ir gegužės pradžioje jie stebina skaisčiai balta šerdimi, kuri sklandžiai pereina į ryškią fuksijos spalvą su įdomiomis žaliomis detalėmis ant švelniai karpytų žiedlapių kraštų. Pavasariui įsibėgėjant ir žiedui skleidžiantis, spalvos keičiasi nuo švelnių abrikosinių iki šiltų oranžinių tonų. Be to, visiškai išsiskleidę žiedai būna žmogaus delno dydžio.

Tikrai taip! Šios tulpės ne tik džiugina akį, bet ir yra puikus masalas apdulkintojams. Jos yra labai vertingas maisto šaltinis pirmosioms prabundančioms bitėms, kurioms pavasario pradžioje suteikia gausų nektaro ir žiedadulkių šaltinį, taip įnešdamos daug gyvybės į tuščius sodo kampus.

Nors šios veislės žiedai yra išties didžiuliai ir gausiai karpyti, augalui atramos nereikia. Stiebai užauga nuo 40 iki 60 centimetrų aukščio ir iš prigimties yra pakankamai tvirti, kad lengvai išlaikytų sunkius žiedus stačius net pučiant įprastam pavasariniam vėjui ar lyjant lietui.

Jei didžiausi svogūnėliai jus pasiekia, pavyzdžiui, jau vasaros pabaigoje, laikykite juos sausoje, tamsioje ir vėsioje vietoje, kurioje gerai cirkuliuoja oras. Puikiai tiks gerai vėdinama pašiūrė, garažas ar sausas rūsys. Niekada nelaikykite svogūnėlių uždaruose plastikiniuose maišeliuose, kuriuose jie gali pradėti pelyti; geriau naudokite laidžius orui popierinius maišelius, tinkliukus arba atviras kartonines dėžes.

Svogūnėlių žiemai tikrai nereikia iškasti. Tulpė „Apricot Parrot“ yra itin atspari šalčiui ir priskiriama 3a zonai. Ji gali peržiemoti dirvoje net ir esant labai atšiaurioms žiemoms, kai temperatūra nukrenta iki -40 °C. Todėl galite drąsiai palikti juos savo vietoje tiek po sniegu, tiek plikame įšale.

Taip, auginti vazonuose yra visiškai tinkama. Svarbiausia – pasirinkti pakankamai gilų vazoną ar lovelį su drenažo skylutėmis dugne ir įberti žvyro ar keramzito sluoksnį, kad vandens perteklius galėtų lengvai nutekėti. Sodinant į vazonus, svogūnėlius galima dėti šiek tiek arčiau vienas kito nei atviroje lysvėje – taip išgausite daug įspūdingesnį vizualinį vaizdą.

Geriausias laikas sodinti šias tulpes yra rudenį, konkrečiai rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais. Svarbi taisyklė – sodinti svogūnėlius 10–15 centimetrų gylyje. Nepamirškite išlaikyti tinkamų atstumų tarp atskirų svogūnėlių, idealu – 10–15 centimetrų, o tai atitinka maždaug 50–70 svogūnėlių vienam kvadratiniam metrui.

Tulpės mėgsta saikingą laistymą. Tikslus grafikas priklauso nuo oro sąlygų, tačiau bendrai dirva turėtų būti tik šiek tiek drėgna, niekada – nuolat šlapia. Labai sauso pavasario metu retkarčiais palieti naudinga, bet jei reguliariai lyja, jos puikiai apsieis be jūsų įsikišimo. Perlaistymas svogūnėliams yra pražūtingas, nes sukelia grybelines ligas ir puvimą.

Ši veislė priskiriama trumpaamžiams daugiamečiams augalams. Pirmaisiais metais po pasodinimo iš naujų, maksimaliai didelių svogūnėlių (12/+ dydžio) gausite pačius įspūdingiausius žiedus. Vėlesniais metais svogūnėliai dirvoje gali natūraliai dalintis, dėl ko žydėjimas gali tapti šiek tiek smulkesnis. Norint išlaikyti kuo geresnius rezultatus, augintojai dažnai vasarą, pilnai sudžiūvus lapams, svogūnėlius iškasa, sandėliuoja ir rudenį vėl sodina į šviežią, maistinėmis medžiagomis praturtintą dirvą.

Tulpės gali būti jautrios grybelinėms ir virusinėms ligoms. Dažniausiai pasitaiko pilkasis pelėsis (Botrytis cinerea), mozaikos virusas ir fuzariozė. Prevencija yra sėkmės pagrindas: svogūnėlius visada sodinkite į laidžią dirvą, venkite užmirkimo, o siekdami sumažinti virusinių infekcijų riziką, būtinai keiskite sodinimo vietą, jei svogūnines gėles toje pačioje vietoje auginate ilgą laiką.

Didžiausias tulpių svogūnėlių priešas yra pelėnas. Šis graužikas mėgsta svogūnines gėles ir gali rudenį ar žiemą nuniokoti lysvę. Labai patikima ir praktiška apsauga yra svogūnėlių sodinimas į specialius plastikinius krepšelius, kurie neleidžia pelėnams pasiekti svogūnėlių, bet netrukdo šaknims ir augalams augti.

Šiai veislei geriausiai seksis augti pilnoje saulėje arba lengvame pusiau pavėsyje. Svarbiausia jai – tinkama dirva: ideali yra priemolio, smėlinga ir, svarbiausia, laidi, humusinga žemė. Venkite sodinimo sunkiose ir nuolat drėgnose dirvose, kuriose svogūnėliai galėtų lengvai pradėti pūti.

Jokiu būdu nenupjaukite lapų iškart po žydėjimo! Lapų pageltimas yra natūralus procesas, kurio metu augalas susigrąžina į svogūnėlį visas maistines medžiagas, reikalingas žydėjimui kitais metais. Kai tik nukris žiedlapiai, galite pašalinti tik patį sėklų dėžutę (stiebo viršūnę), kad augalas nešvaistytų jėgų sėklų brandinimui, tačiau visus lapus palikite lysvėje, kol jie patys visiškai sudžius.

Taip, tai visiškai idealus pasirinkimas pavasarinėms puokštėms! Papūginės tulpės mėgstamos skynimui, ir net nedidelis stiebų skaičius vazoje sukuria nepastebimą elementą. Stiebai užauga iki 40–60 centimetrų ir neša didelius žiedus, kurie be to labai maloniai kvepia. Visgi džiovinimui ši veislė netinka.